Tai vieta, kur du balsai susijungia į vieną begalinį poezijos ciklą. Kūriniai gimsta iš dviejų skirtingų pasaulių, tačiau virsta bendra istorija – nenutrūkstama kelione be pradžios ir pabaigos.

„Įeilėjimas“ – tai nuolatinė kūrybos tėkmė, kur kiekvienas žodis, kiekviena mintis ir jausmas papildo, pratęsia ir išplečia bendrą meninį pasaulį. Čia skleidžiasi emocijos, prisiminimai, svajonės ir įkvėpimas, kurie nuolat juda ir keičiasi, kaip bangos jūroje.

Tai vieta, kur menas tampa dialogu, o kūryba – gyva kelionė, kurioje kiekvienas kūrinys yra tarsi naujas žingsnis link gilesnio supratimo ir išraiškos.

„Įeilėjimas“ kviečia įsitraukti į šį begalinį žodžių šokį, kuris niekada nesustoja.

AUTORIAI

Jis – Tomas Kregždė

Autorius, kuriam žodis – ne įrankis, o pulsas. Jo kūryba alsuoja drąsa – ne parodyti, o atverti. Vaizduotės kartografas, kuris per poeziją stato tiltus tarp to, kas nepasakyta, ir to, kas viduje kaupėsi visą gyvenimą. Tomas nesiekia būti suprastas – jis kviečia jausti, eiti kartu į vidines keliones, kuriose kiekvienas skaitytojas tampa atradėju. Jo tekstai – kaip kvėpavimo pauzės tarp gyvenimo srovių. Gylio ieškotojas, kuris neria be baimės.

Ji – Irena Novikienė

Autorė, kurios jausmai virsta šviesos gijomis tarp eilučių. Ji rašo širdimi, alsuoja ilgesiu, meile ir moterišku trapumu, kuris slepia ne silpnumą, o išmintį. Irena kuria taip, tarsi klausytųsi pasaulio šnabždesio – jos tekstuose veriasi prasmės net ten, kur daugelis žvelgia paviršiumi. Tai poezija, kuri gydo, paliečia, apgaubia. Ji kalba apie tai, ką tyliai išgyvena tūkstančiai, bet ištarti geba tik labai jautri siela.

Šiedu kūrėjai – du atskiri pasauliai, susitikę bendrai kalbai. Jų poezija – ne dialogas, o dvasinė simfonija, kurios tempą diktuoja jausmas, laikas ir jūra, nuolat šokanti tarp jų...

kodėl męs?

Nes mūsų žodžiai – ne tik eilutės, bet ir tiltai.
Nes iš skirtingų krantų matome tą pačią šviesą horizonte.
Nes mes ne tik rašome – mes išgyvename, sudedame savo tylėjimus, ilgesius ir atradimus į eiles, kurios kvėpuoja gyva emocija.

Jis – kaip gylis, kuris drąsiai neria ten, kur kiti tik bijo žiūrėti.
Ji – kaip srovė, kuri apgaubia, išneša ir priverčia sustoti akimirkai.
Kartu mes – kaip žemė ir vanduo, kur susikirtus linijoms gimsta erdvė, vadinama poezija.

Mūsų kūryboje nėra atsitiktinumo.
Tik sąmoningas jausmas, peržengiantis laiką, vietą ir formą.
Todėl mes – ne duetui, o vienam tekėjimui.

Nes poezija tarp mūsų – ne projektas. Tai būtinybė.

mūsų vieta

Mes – Klaipėdoje.
Čia gyvena ne tik mūsų kūnai, bet ir mintys. Čia gimsta eilės, kurios įgauna vėjo kvapą, sūrią jūros druską ir vakaro tylą. Klaipėda mums – ne tik taškas žemėlapyje, o vieta, kur viduje kažkas nuolat juda, kur tylos ir triukšmo santykis tampa kūrybos ritmu.

Klaipėdoje mus supa jūra – ji kaip atspindys mūsų kūryboje: kartais rami, kartais audringa, bet visada gyva. Čia žmonės kalba trumpai, bet jaučia giliai. Gal todėl ši vieta – tobula dirva eiliuotam pasauliui, kurį kuriame dviese.

Gyvendami čia, jaučiame, kad miestas kalba su mumis. Kiekviena uosto sirena, kiekvienas vakarinis vėjo gūsis ar tolumoje aidintis traukinys – viskas tampa eilutėmis, kurias norisi užrašyti.

Klaipėda – mūsų kūrybinė stotis. Ir nesvarbu, kur pasaulyje būsime vėliau, šita vieta visada išliks mūsų kūrybos pradžia.

Pranešti apie piktnaudžiavimą Sužinoti daugiau