DVIEJŲ BALSŲ POEZIJA
Čia – poezija be pradžios ir be pabaigos. Du balsai, dvi sielos, susiliejančios ne linijiniu pasakojimu, o gyvu srautu – beribe emocijų erdve, kurioje gimsta jungtinė kūryba.
Tai nėra tik eilės – tai pasąmonės kvėpavimas, tai jausmų geologija. Kiekvienas tekstas – savotiška nuolauža iš gylio, kuriame slypi ne tik meilė ar ilgesys, bet ir drąsa būti nuogi, trapūs, tikri.
„Gylio baisi ekstazė“ – tai pulsas, kai žodžiai tampa krauju, kai menas perauga į būseną. Čia skausmas ir ekstazė susilieja į vieną pojūtį, į vieną ritmą, kuriame kuriama ne iš tuštumos, o iš pertekliaus – troškimo būti matomu per jausmo branduolį.
„Jūra šoka tarp jų…“ – tai tyli trečioji jėga, kuri jungia, skiria, glosto ir šaldo. Ji – ne gamtos reiškinys, o vidinis šokis tarp dviejų žmonių, kurie kuria ne vienas kitam, bet per vienas kitą. Ji yra liudininkė, nešėja, sapno srovė, kurioje jų meilė netampa forma – tik virpėjimu.
Ši poezija nesiekia būti patogi. Ji skirta tiems, kurie nebijo gilumos, kurie atpažįsta save kituose, kurie nori girdėti ne atsakymus, o klausimų aidą savo krūtinėje.
Tai puslapis, kuriame du kūrėjai leidžia jausmui kalbėti. Ir kai jiems kalbėti nebesinori – kalba jūra. Kalba gelmė. Kalba širdis.