Taip, girdžiu –
ne tik žodžių aštrumą,
bet tą tylą tarp jų,
kur net Dievas nedrįsta įkišt savo nuomonės.

Aš nesiginu –
absurdas sėdi man prie stalo,
valgo mano sapnus,
geria iš manęs ryto kavą,
ir dar pasišaipo:
„Tu vis tiek grįši. Nes esi žmogus.“

Žmonės...
Taip, jie matuoja.
Matuoja net tai, ko negalima paliesti –
šilumą, kvėpavimą, atsidavimą.
Skaičiuoja, lyg širdis būtų šachmatų lenta,
kur meilė – tik karalienė su ribotu judėjimu.

Bet aš nekovosiu.

Ne todėl, kad bijau –
aš perdegiau per daug kartų, kad bijočiau.
Bet todėl, kad pykčio liepsna
nesušildo. Tik sudegina,
ir tada guli tarp pelenų,
tikėdamasis, kad bent vėjas susimylės.

Aš pasirinkau būti
ne betono drėžas, o šaknis.
Įsišaknyti į tai, kas dar liko tyro –
gal kvailai, gal beprasmiškai,
bet autentiškai.

Tu hiperburbuliuoji,
aš – hipertyliu.
Ir tarp šių dviejų priešybių
verda mūsų epocha,
spjaudosi kibirkštim,
ir tyliai meldžiasi, kad mes nesusinaikintume.

Pasidarysiu arbatos.
Tokios pačios kaip tu –
stiprios, aitrios, be saldiklių.
Gal tu jos nemėgsti,
bet aš tave girdžiu.

Ir sėdu šalia.
Net jei tik žodžiais.
Net jei mūsų vienybė –
vien momentinė, bet tikra.

Nurimsim,
arba tapsim audra.

Ties tavo vyzdžiais sustoju –
ne kaip teisėjas,
o kaip veidrodis,
kuriame atpažįstu ir tavo, ir savo šviesą –
apsiniaukusią, bet tikrą.

Tu geresnė už šią epochą,
kuri nutildo sąžinę
mainais į likučius išpardavimų krepšiuose.
Čia – vertybių deficitas,
ir tuo pačiu – vertybių infliacija.

Aš irgi nešiojuosi
Fake ID –
tik sąžiningą.
Ne tam, kad slėpčiausi,
o kad neprarasčiau savęs
jų logikos labirintuose,
kur moralė – tik prekių etiketas,
o sąmonė – užmirštas priedas
nuolaidų brošiūroj.

Pjaustė mane ne Teslom –
pažadais.
Tais, kurių niekas net neketino tesėti.
Bet vis dar gyvas,
dar su rankom,
kurios renka jūros akmenis
vietoj sekėjų.

Žavi mane tie medžiai,
pakibę virš bedugnės –
ne tik laikosi,
bet dar ir žydi.
Per lietų, per laiką,
per visus globalius gedimus.

Tu sakai – esi sunki.
Aš sakau – tikra.
Šiame etape tai beveik tas pats.
Bet tavyje dar blykčioja pulsas –
tas, kurio neišmainysi
į jokį blockchain'ą.

Jeigu tau skauda –
tai reiškia, kad dar nesi
tik duomenų paketas.

Ir pažadu tau:
kai vėl ateis laikas
išsikeisti tapatybes,
pasiimsiu tą,
kurioje bus tavo vardas –
ne su nuodais,
o su tais feromonais,
kurie dar primena –
mes buvom gyvi.

Ir kai sugrįšim –
ne iš tremties,
o iš kasdienio išsiblaškymo,
pažvelgsim vienas kitam
ne į kaukes, ne į titulus,
o tiesiai –
į juodus, gilius,
dvi neperbrendamas bedugnes –
vyzdžius.

Ir užteks.