FAKE ID SU SĄŽINE
Pradžia: 2025-07-05
Pabaiga: ...
"Jis" Autorius Tomas Kregždė
"Ji" Autorė Irena Novikienė
JI:
Įsivaizduoji...
Koks apsurdas!
Visi tame blefe agonizuodami vaidina, kad miršta švelniai ir kaifuoja...
Į akis žiūri, o viduje lyg loja.
Pas ką geriau, pas ką daugiau...liniuotėmis matuoja,
Matuoja, apskaičiuoja, perkasi ir reitinguoja,
net ne kokybę, o ateities išsiurbiančią naudą.
Ar mes ringe?!
Lengvai išduoda...
ir išmeta kaip pigią lėkštę vienkartinę apyvartinio plastiko rate.
Ir dar su sąžinę kaip fake ID veide pažymi,
"Išgelbėsim pasaulį nekesdami vieni kitų drauge".
O vakare kraujais užplūsta iš besitaškančio ekrano,
Gražiai ir jaukiai įsitaisę minkštame kampe.
Gi reikia kažką jaust, nors ką,
Kad nepatirti mirtį priešlaikinę gyvam
šiuolaikiškam kūne.
Žmonijos sielų nuopolio XXXL centre
Vėl nuolaidos ir vėl perki dvi sielas,
moki kaip už vieną.
Tai nervų stygom nervina mane.
Ir tu matai,
Aš hiperburbuliuoju.
Ir man įgriso iki gyvo kaulo,
Šie santykiai žmonių iš globalistinės utopijos nasrų.
Kur vienas tik už vieną
- Kiekvienas už save...
Šie žvilgniai...
Tu juos labai gerai pažįsti,
Į širdį investiciniais čiuptuvais lenda,
Atgyjusiam šiame absurde kalmare.
Sunki, sunki, betoninė tiesa.
Ji aštriai liečiai...
Patampu lyg drakonas,
Kalba metalu stiklą rėžia
Pritvinkusiam teisėtam pyktyje...
Aš pykti moku ir už gerumą būti paklusnume,
Šios teisės neparduosiu...
Dabar raminu vėl save,
Kad štai ateis naują dieną,
Aš kreipsiuosi į dievus,
Kad aš galios pakankamai turėčiau,
Netapti iš betono išsiritusiu drėžu.
Ir išgyventi noriu, ir Pasauliui Meilės noriu...
Ne loju, o verkiu...
Dabar einu pasidaryt raminančios arbatos,
Tu jos nemėgsti.
Bet pasėdėk, pabūk tiesiog šalia,
Teisėtai raudonam susprogusiam jausme...
Nurimsim,
O gal ir ne...
JIS:
Taip, girdžiu –
ne tik žodžių aštrumą,
bet tą tylą tarp jų,
kur net Dievas nedrįsta įkišt savo nuomonės.
Aš nesiginu –
absurdas sėdi man prie stalo,
valgo mano sapnus,
geria iš manęs ryto kavą,
ir dar pasišaipo:
„Tu vis tiek grįši. Nes esi žmogus.“
Žmonės...
Taip, jie matuoja.
Matuoja net tai, ko negalima paliesti –
šilumą, kvėpavimą, atsidavimą.
Skaičiuoja, lyg širdis būtų šachmatų lenta,
kur meilė – tik karalienė su ribotu judėjimu.
Bet aš nekovosiu.
Ne todėl, kad bijau –
aš perdegiau per daug kartų, kad bijočiau.
Bet todėl, kad pykčio liepsna
nesušildo. Tik sudegina,
ir tada guli tarp pelenų,
tikėdamasis, kad bent vėjas susimylės.
Aš pasirinkau būti
ne betono drėžas, o šaknis.
Įsišaknyti į tai, kas dar liko tyro –
gal kvailai, gal beprasmiškai,
bet autentiškai.
Tu hiperburbuliuoji,
aš – hipertyliu.
Ir tarp šių dviejų priešybių
verda mūsų epocha,
spjaudosi kibirkštim,
ir tyliai meldžiasi, kad mes nesusinaikintume.
Pasidarysiu arbatos.
Tokios pačios kaip tu –
stiprios, aitrios, be saldiklių.
Gal tu jos nemėgsti,
bet aš tave girdžiu.
Ir sėdu šalia.
Net jei tik žodžiais.
Net jei mūsų vienybė –
vien momentinė, bet tikra.
Nurimsim,
arba tapsim audra.
JI:
Geriu arbatą ir žiūriu tiesiai į akis.
Juos liūdnos, gilios, šviesios,
Kaip lapkričio rytai,
Kada vaiduoklius įsimyliu.
Pelenos tau priduoda rūko paslapties...
Kažkodėl domina vyzdžiai,
Jie platūs lyg dvi juodosios skylės.
Manyje dar neįsivedino kovotojos dvasia,
O tu šakny nurimęs.
Primeni Karklėje ant skardžio medžius,
Jų ištikimybė šaknim ties bedugnę
Nenusakomo lygio...
Neapskaičiojamo išminties gylio...
Aš dar iki dugno išgyvenu pasauliui skirtą beprotybę,
Kaip reaktyvinė substancija,
Degiau ir perdegiau gal šimtą kartų...
Hiperbolėm tau skausmą dabar kloju.
Atleisk jeigu esu tau kaip nuodai graužikams,
Arba kaip trigeris į apgavikus.
Nes tu nurimęs, o į mane kasdien
gyvatiškai įšliaužia klausimynas...
O ką jiegu mane kaip pilną feromonų
didelį banginį,
Pagaus, papjaus ir gabalais į Teslas išmainys...
Taip darė...
Likau be meilės feromonų ir be draugystės noro.
Gali neatrašyti man, sunki esu tame...
Norėčiau dvasiškai ir atlaidžiai...
Tačiau,
Kodėl pirklių namai kriptovaliutom
Filosofiją nutyldė.
Kodėl menai siaurai,
O investicijos plačiai...
Kodėl vis permažai...
Kodėl kvailumas neišnyksta.
Ne mano, kolektyvo klausimai,
O aš retro-transliuoju.
Soc-debesys garuoja
Aš surenku ir kondensuoju...
Štai... eteris į eterį.
Aš noriu širdimi prie medžių kur ant skardžio,
Išmokti šaknimis apie moralės griūtį
nebegalvoti.
Ir sąžinę pritildyti kaip šaižų mikrofoną.
Girdėti noriu jūrą,
Matyti paukščius, ne vilkus,
Atimti žadą kerštui noriu.
Bet teks sugrįžti...
Ir tau.
Pažvelk ir tu man tiesiai į vyzdžius,
Ir pelenais primink...
Tu priekyje, aš iš paskos,
Vagis aploju...
JIS:
Ties tavo vyzdžiais sustoju –
ne kaip teisėjas,
o kaip veidrodis,
kuriame atpažįstu ir tavo, ir savo šviesą –
apsiniaukusią, bet tikrą.
Tu geresnė už šią epochą,
kuri nutildo sąžinę
mainais į likučius išpardavimų krepšiuose.
Čia – vertybių deficitas,
ir tuo pačiu – vertybių infliacija.
Aš irgi nešiojuosi
Fake ID –
tik sąžiningą.
Ne tam, kad slėpčiausi,
o kad neprarasčiau savęs
jų logikos labirintuose,
kur moralė – tik prekių etiketas,
o sąmonė – užmirštas priedas
nuolaidų brošiūroj.
Pjaustė mane ne Teslom –
pažadais.
Tais, kurių niekas net neketino tesėti.
Bet vis dar gyvas,
dar su rankom,
kurios renka jūros akmenis
vietoj sekėjų.
Žavi mane tie medžiai,
pakibę virš bedugnės –
ne tik laikosi,
bet dar ir žydi.
Per lietų, per laiką,
per visus globalius gedimus.
Tu sakai – esi sunki.
Aš sakau – tikra.
Šiame etape tai beveik tas pats.
Bet tavyje dar blykčioja pulsas –
tas, kurio neišmainysi
į jokį blockchain'ą.
Jeigu tau skauda –
tai reiškia, kad dar nesi
tik duomenų paketas.
Ir pažadu tau:
kai vėl ateis laikas
išsikeisti tapatybes,
pasiimsiu tą,
kurioje bus tavo vardas –
ne su nuodais,
o su tais feromonais,
kurie dar primena –
mes buvom gyvi.
Ir kai sugrįšim –
ne iš tremties,
o iš kasdienio išsiblaškymo,
pažvelgsim vienas kitam
ne į kaukes, ne į titulus,
o tiesiai –
į juodus, gilius,
dvi neperbrendamas bedugnes –
vyzdžius.
Ir užteks.
JI: