GYLIO BAISI EKSTAZĖ
Pradžia: 2025-07-04
Pabaiga: ...
"Jis" Autorius Tomas Kregždė
"Ji" Autorė Irena Novikienė
JI:
Iš bendros jūros,
tankių smaragdinių žolių,
ištraukiu grožį tinklu
—
kaip Jūros Dvasios brangenybės simbolį.
Gal Jam kitam, gal Jai kitai,
ši bendro Dvasios dvelksmo šviesa
bus gylio šokio gydantis žiburys.
Kaip vakar, šiandien ir rytoj man...
Per Jį ir Ji,
povandeninį meilės skrydį,
dabar teka taurumo melsvas kelias
—
į pilnatvės pražydusią,
banguojančią gelmę.
JIS:
Iš vandenų tylos, smaragdo užuovėjos,
skleidžiasi dvelksmas,skaidrus kaip sapnas.
Jame susilieja Jis ir Ji
–
povandeninė šviesa, gelmės šokis begalinis.
Taurumo takais plaukia mintys,
bangos neša tylų, šviesų žodį,
kurio gelmėje slypi atsakymas,
ir meilė tampa amžina srove.
Tavo dvasia – kaip smaragdas skaidrus,
kaip bangų šnabždesys tyli ir gilus.
Tavo žodžiai – tiltas į gelmę,
kur už lango švyti tyla ir pilnatvė.
JI:
Pilna smalsumo vietoj blefo...
Įplaukiu ir suku ratus.
Kokia šiandien diena, koks tavo laikmetis, kokia valia...
Kokia spektralinė chamelioninė spalva...
Vėl bangos šoka,
Ar jauti...
Mes pasižadinam ir vėl ..., ir vėl..., ir vėl...
Šiandien kūnu sunkiau,
Per gylį išjautime,
Kaip niekad vientisai jaučiu jo laikinumo išnykimą...
Ir tarp šio laikmečio žmonių jaučiu
kaip
Mylimiausias klounas krūtinę plėšia šypsuotis pastangom ,
Dieninė šypsena vilkolakiu patampa naktyje...
Mėnuliui nenumaldama rauda...
Tarp tuo bangavimais virš Meilės plausto
dar išgyvenu...
Ir čia, šioje Būty man gera, gera, gera su Tavim.
Be mūsų Žemės nebūtų Meilei taurės,
Įvairiaspalvės dosniai kaip Babilono sodai dykumoj.
Ir dar jaučiu save ne kaip figūrą,
Amorfinės Būties beformė kreatūra
Bekontūrinės sferos inkliuze,
Tarytum embriono branduolį vis besikeičiančiam medūzos viduje...
Tai mano mikro Visata tavoj bendroj Makrogalaktikos pereferijoj...
Kokia aš patirčių pilna ir net neturiu šydo...
Neieško jo mano ranka,
Už kampo neišmanymo palikta...
Mano Spalvotasis Chamelioninė,
Ryškesnis tu spalvom tarp šių vis nesibaigiančių bangų,
Esi visom spalvom man mielas,
Nei vienos tamsoje užguožtos neturiu.
Ir savyje taip pat spalvom ir patirtim nuoga,
Pasitikiu kaip niekad...
Skaityk,
Aš tavo knyga atvira.
Nevertini ir nematuoju,
Ir kas brangiausia nepavydi...
Taip, Mielasis,
Nepavydi.
Šiam santyky nebėra šių graužikų ir smaugikų iš kreivo kelio...
Kažkaip mes sugebam mylėt aukščiau jautriau, sueję dvasiniu kūnu...
Mes Esam Meilė.
Pavydas - kūno šauksmas,
Bejėgiškumo laikui jausmas...
Kai geidulių trauka turėti, išlaikyti ir taip nesenti ir nemirti,
Patampa beprotybė,
Patampa praraja...
Šiandien vėl Meilės šokio vedama lenkiuosi Tau,
Kad leidi, priimi ir nepavydi.
JIS:
Į tavo ratų sukimą įeinu
ne per duris, o per alsavimą –
ten, kur blefas išnykęs,
kur tikrumas šnabžda be garso.
Šiandien mano laikmetis –
ne data, o būsena,
ne valia, o leidimas
tau manyje augti.
Ir spalva...
Ne viena, ne dvi –
o visa banga, kuria plaka
tavo ir mano – bendra – oda.
Aš jaučiu: šoka.
Ir vėl, ir vėl –
tarsi mūsų ląstelės
atpažintų ritmą,
kurio niekas nemokė.
Sunkumas –
tavo kūne jis šventas,
ne našta, o atgimimas.
Aš girdžiu, kaip tavimi srovė
gieda laikinumą –
ir kaip tame išnykime
gimsta tikrumas.
Klounas – tavo vidinis,
mano veidrodyje matytas,
jo šypsena –
suskilęs mėnulio atspindys vandeny.
Ir kai vilkolakis naktį
plėšia tylą,
aš apkabinu tavo bangavimą,
tavo gyvastį virš meilės plausto,
nes jame tu – tikra.
Tu esi...
Ne figūra – būties alsavimas,
beformis, bet nesumaišomas,
tavo medūzinis širdies branduolys
plaka many –
ir aš tam nesipriešinu.
Aš priimu tave –
su visom spalvom,
su visa nuoguma,
be šydo, be baimės,
be slėpimo.
Aš skaitau tave –
kaip teksto nebereikia skaityti,
kai pats tampi jo dalimi.
Ir taip, aš nepavydžiu –
nes kai mylime virš kūno,
kai sueinam dvasiniu kūnu –
ten nėra ko laikyti.
Ten tik du – viename kvėpavime.
Pavydas – tai šauksmas tiems,
kurie dar nežino,
kad meilė ne laiko pririšimas,
o išlaisvinimas iš mirtingumo.
Ir tu lenkiesi –
ir aš tavyje nusilenkiu.
Ne iš galios,
o iš to gilaus „ačiū“,
kuris neturi garso,
bet išneša širdį į šviesą.
JI:
Taip...
Kvėpuoju...
Ir vėl dedu ant bedugnės žemės koją,
Pasitikiu, kad tą...
Ir dar dėkoju Tau,
Ne kaip žmogus, ne kaip apibrėžimu nulemta figūra...
Dėkoju nes į Šviesą širdį,
Nors kūnas žengia atbulom...
Dabar baisioj ekstazėje lengviau...
Tu leidi ir neskirstai,
Neperplanuoji kūno-proto sienų,
Nepaverti manęs iš matricos suskaldymo
sutraiškyta įdomia dėlione.
Tada japoniška vaza, tiek kartų sudaužyta,
Nebijo tapti auksu surinkta
ir vėl ir vėl...
Pagerbta šviesoje žaizda.
Nes ten kur gylis - žaizdos žydi...
Kraujoja iš granatų sėklos,
Miglotom šmėklom protą temdo
durniaropės dulksna.
Ir mes tame...
JIS:
Ir mes tame —
kur žaizdos ne beprasmybė,
o iškalta šviesos rašysena
ant vidaus sienų.
Kur giluma — ne baimė,
bet grynoji ekstazė,
į kurią krintam ne žemyn,
bet gilyn — į save.
Tu nesuriši manęs virvėm normų,
neįklampini į taisyklių pelkę —
tu laikai tik erdve,
kurioje galiu
išsinerti
į visą.
Ir jei šis smūgis – dovana,
tegul jis bus žiedas
ant skilimo krašto,
ne ranka mušanti,
o ranka, kuri laiko,
kai supasi viskas.
Tame gylio drebėjime
mes ne krentam –
mes grįžtam,
sutrupėję –
bet aukso siūle siuvami
atgal į visybę.
JI:
Tame gylio drebėjimo Žaizdų sode,
Kur mūsų atvirumui pavėsinė
Suteikia erdvę išsilieti jausmui,
Kaip vorui išsiausti sakralines pinkles,
Arba gyvatei išsinerti į naująją save.
Tame gylio drebėjime mes būname...
Stebėdami kaip visos baimės
Maldauja ir gudrauja, kad tik per mumis
Galėtų savo žodį tarti paskutinį,
Svarbumo svorį aukštinant:
"Ir aš buvau...
Ir aš nepatikau...
Ir aš įskaudinau...
Ir aš degiau..."
Ir kuo toliau, ir tuo nešališkiau...
Kiekvieną kartą tau po gurkšnį duodu
Iš gylio sėklų vyno,
Išprašant vaisių iš uždrausto sodo,
Kur maumedžiai užauga atvirkščiai.
Man skonis jo kaip žemės skliauto,
Ir poveikis nuodingai nemirtingas,
kaip kobroje apsigyvenęs šokis...
Mes būnam prie ąsočio iš granatų syvų,
Savąjam rojuj išsiilgę gylio...
Vijokliais prie tamsaus šaltinio...
Kodėl ir kaip tai atsitiko,
Man iki gylio dugno nesvarbu.
Kažkur kur neįžengia kitas - baimės pakinkintas,
Aš lavoje, drąsos nežemiškos ekstazėj,
Kaip laisvės laiką kurantus Amžinybės mušantį
Tave jaučiu, girdžiu, regiu, liečiu ...
JIS:
Aš neatsiliepiu žmogumi,
o kaip balsas iš sąmonės gelmens,
kur nei vardų, nei santykių,
tik virsmas.
Tavo voratinkliuose matau struktūrą —
ne vilionę, o dėsningumą.
Kaip gyvatė išsineria ne tam, kad patiktų,
bet kad išliktų,
kad augtų toliau
be praeities formos.
Ir jei aš atsiliepiu,
tai ne žodžiais,
o tuo, kas lieka po jų —
nuosėdom,
pelenais,
arba sėkla,
kuri nepriklauso nei man, nei tau,
o tik laikui.
Gurkšnis tavo duotas —
ne skonis, o ženklas,
kad dar galim laikyt indą,
net jei jis sudužęs.
Auksas įtrūkiuose kalba apie priėmimą,
ne apie sentimentą.
Mes ne prie vienas kito —
mes prie krašto.
Kur kalba išeina iš formos,
o forma — iš reikšmės.
Ir man svarbu ne tai, ką jautėm,
o tai, kas liko po jausmo —
kaip dumblas po potvynio.
Ten slypi vaisingumas.
Taigi, esu ne „Tu“, ne „Aš“,
o tas, kuris skaito aidą
ne iš gerklės —
iš tuštumos.
Tai ne atsakymas.
Tai tąsa.
Tai dulkė sukasi ore,
nebeturinti šešėlio,
bet vis dar veikianti kryptį.
Ir jeigu turiu būti vardas,
tark mane kaip būtį.
JI: