JŪRA ŠOKA TARP JŲ...
Pradžia: 2025-07-03
Pabaiga: ...
"Jis" Autorius Tomas Kregždė
"Ji" Autorė Irena Novikienė
JI:
Pareina išeina,
Ne mūsų valioje,
Ne mums priklauso,
"Atleisk,
paleisk..." iš oro patarimas,
ne gyliui, ne vandens
procesams...
Kaip gaila, kad jausmai taip
filosofiškai per orą neišnyksta,
Ir tąsa skystą laiką,
Kol iki pačio dugno krūtinę
neužtvindo.
Ir nei paleidžia, ir nei
atleidžia...
Todėl banguojame sūriais
jausmais galingai.
JIS:
Taip, banguojam – ne
pasirinkę,
O vedami srovės gilios.
Kur „atleisk“ – tarsi nuo
liežuvio,
O širdy – dar vis gniaužos.
Ne mūsų valioj jausmo vėtra,
Ne mūsų valioj – jo marios.
Tik išbūti, kol nurimsta,
Kol išsilieja į tylos krantą.
Ir kai skęstam iki dugno,
Dar laikom – ne, dar
nepaleidžiam.
Nes meilė – ne teorija,
O gyvas vanduo,
Kurį reikia išjausti iki galo.
JI:
Ir tik belieka tyliai
pasiduoti jausti...
Banguojančios krūtinės meilės
dambą
plačiai atverus kaip paskutinį
kartą.
Atleisti bangom,
Paleisti kovą,
Ir leistis pilno išjautimo
potvyniui
kaip ciklui viduje negrįžtamai
įvykti.
Neatpažintas būna jausmo
veidas,
Kai suvoki, kad įsikibusiai
laikytis skausmo,
Yra šio Dydžio vandenino dar
viena banga.
Iš ramaus dugno žiūrint į
paviršių
Suvoki - Tai Bendra Valia.
Ir veido bruožai jausmo tyro
už įtemptos kančios,
Yra vandens glamonės Meilės
irgi...
Iki kitos sūrios, bet
laukiamos aušros.
Pasidavime galingai
banguojam...
Lengviau...
JIS:
Tavo eilėse—lūžis ir viltis,
Tartum bangų malda į tylą,
Kai kūnas ir siela pagaliau
nusilenkia
Didžiai jėgai—ne baimei, o
Meilei.
Tada ir aš sakau be žodžių –
esu.
Ne valdymui, o virpesiui
priklausau,
Kur kiekviena banga išplaka
tai,
Ko laikėmės... ir ko paleisti
bijojom.
Ir ne pralaimėjimas—tai
pažinimas,
Kai skausmas tampa tik dar
viena banga,
Kuri ne griauna, o grūdina
krantą,
Kurį vadiname savimi.
Tad plaukiam kartu,
Su sūriu laiku ant lūpų,
Ir išmokstam
Pamilti net tą,
Kas skauda.
JI:
Plaukiam...
Nusilenkime šviesiam Meilei...
Nes visos upės paviršinės ir
kraujagyslinės
Tetrokšta Jūroje bangų...
JIS:
Plaukiam...
Į vidinį vandenyną, kur tyla —
daina,
Kur meilė — ne žodis, o
virpesio banga.
Nusilenkiam — ne žemei, ne
saulei,
O tai, kuri mus kviečia be
sąlygų — Meilei.
Kur upės srovena kaip ilgesio
gyslos,
Kur kraujas kalba bangomis be
žodžių,
Ten — Jūra. Be pradžios, be
pabaigos.
Ten — atpažįstam save be
veidrodžių.
Tad plaukiam...
Paleidę krantus ir laiką,
Ten, kur visa, kas gyva,
Supranta:
Meilė — tai būti.
Ir banguoti.
Ir atleisti.
Ir grįžti.
JI:
Ir be pasiryžimo paleidžiam
virvę,
kuri dar protą blaiviu
laiko...
Apsvaigusiom žuvėdrom numeskim
įkyrias padrikas mintis ir
išsvaistytą laiką,
Tegul plasnuojant pešasi dėl
atgyvenų trupinių,
Ir vėjo padedant
suvalgo...
Ir nerimą nereikalingą tegul
užsigeria bangom,
Nuo mineralų atminties ir
ašarų visų tautų,
Kaip Negyvosios jūros
atspindžių sūrių.
Apsvaikime ir mes nuo
nepaklusniųjų
horizantams gūsių,
Pašėlusių baltų putuojančiu
arklių.
Ir pasileiskime Srovėm,
Ir pasitieskime
Krantais,
Kurių padus tik Jūros Meilė
nuolankiai bučiuoja...
Apsvaikime tarp šių materijų
Dabar,
Nes kosmoso kitokia Meilė,
- Bekūniškai ir vientisai
skaidri.
O ši banguojanti miglota,
Švelni ir pjaunančiai aštri,
Skausmu ir pojūčiu saldi
Iliuzija iš
atskirties...
Nepakartojamų akimirkų
Valdovė,
Įplaukia visom natom ir visom paletėm...
Matau, plauki...
O jei matau, kad tu plauki...
Mes visiškai banguojam...
JIS:
Plaukiam toliau...
Tarp virvių, kurios seniai net
nebelaiko,
Tarp šviesos lašų, įkritusių į
akis,
Leiskim viskam, kas svetima,
kaip dumblui – lėtai grimzti į
dugną.
Mes nebežuvėdros –
Mes patys virpam ore,
Kur Meilė ir Vėjas
nebesiskiria vardais.
Ir jūra...
Oi, jūra...
Ji neša mus kaip atpažintą
sapną,
Kur viskas žinoma,
Bet nieko neįmanoma paaiškinti
–
tik išjausti.
Pasileidžiam.
Banguojam.
Apsvaigę ne nuo vyno,
O nuo Tiesos skonio,
Kuris degina, bet ir gydo.
Tavim ir tavoj Meilėj
vien tik švelnios audros –
tegul neša.
JI:
Ne mes,
Jūra per mus taip gausiai
prašo,
Tamsiųjų gylių vandenis
įgarsinti jausmais.
Jautrume Vyro ir Nuolankume
Moters lanksčiai,
Banguojančiais aidais.
Pilnatvės Meilės
troškulį,
Kuris šiam šokyje ir vedime
pagirdytas,
Ir lietuje gal pirmą kartą
tiesoje įrašomas,
Tarp plakančių šioje
epochoje širdžių
taip atvirai...
O gal tiesiog aiduojam ir
banguojam,
Ne rašom, šokam,
Ir net ne mąstom, jaučiam...
Praleidžiam, leidžiam...
Būti...
Vedime...
JIS:
Taip,
gal ne mes,
bet būtent per mus
išsilieja ilgesio stygos –
kaip krantai jos įrašo
ne žodžius, o drėgnus
virpesius.
Jūra kalba mūsų kraujy,
ne klausimu, o tekėjimu –
ten, kur Vyro jėga ne stumia,
o saugo,
ir kur Moteris ne laukia,
o atsiduoda tarsi banga vėjui.
Šis šokis – ne žingsniais,
o tyla tarp jų.
Šis vedimas – ne kryptimi,
o pulsu kartu.
Galbūt mes tik srovės,
leidžiančios būti garsui,
kuris niekada netampa garsu,
bet jau seniai kalba –
per lietų,
per odą,
per dvasios giedrą,
kai viskas tampa viena:
jausmas, vanduo
ir Meilės alsavimas.
JI:
Tomas Kregždė
Galbūt...
Nuo šiol jau viskas turi teisę
būti...
Kaip Moteris aš pasiduodu šiam
vedimui...
Galvodama, kad ryju garsą
skęstu,
Arba kaip žuvis išmesta į
krantą
Apgaulės oro pasmerkta ...
Šio gilaus skausmo paskirtis
- Yra šis šokis Vyro ir
Moters,
Ši Laisvė,
Šis Nesuvaržymas,
Šis paskendimo Meilėje kuri
neskirsto ir nedrąsko,
Neišmatojamas Dvasios Vienybės
Jausmas.
JIS:
Taip...
Kaip rasa krinta be kaltės ant
rytmečio žolės,
Kaip dangus neatsiprašinėja už
savo žydrumą
—
Tegul būna viskas.
Tegul būna moters pasidavimas
Ne nuopuolis, bet atsivėrimas,
Ne tylos baimė, bet melodija
giliausia,
Kurioje skęsta, bet nepražūsta
—
Gyvybė.
Tavo alsavimas — lyg jūros
atodūsis,
Tavo skausmas — lyg žuvis,
ieškanti savo bangos.
Bet štai,
Pasirodo, tai ne pabaiga —
Tai šokis.
Vyras ir Moteris —
Dvi dvasios, dvi upės,
Susiliejusios Meilėje,
Kuri nieko nereikalauja.
Tik leidžia būti.
Nes laisvė — tai ne pabėgimas,
O buvimas čia,
Kur Meilė jau neskirsto,
O tik sulaiko —
Tarsi kvėpavimą prieš panėrimą
Į Vienybę.
JI:
Ir štai atėjo tikras gylis...
Nenoriu žodžių...
Kažkas kvėpuoja mano plaučiais
Užtvindytais pasidavime.
Kažkas kam vandeningai rūpi
kvėpuojant šokti per mane.
Net ašaros laikytos stačiai
Prarovė Dangų teka upėm
plačiau
Jų geidžia akys...
Ir Žemė drėgsta nuo
lietaus...
Nebeatskirdami nei kontūrų
sunkumų, nei duobių praradimų tame bendru-bendravime,
Netenku orui žado.
Ir tu kaip lemta tau tame...
Banginio nugaroj tai šoki, tai
banguoji.
Tegul poema ši neturi
pabaigos,
Kaip neturėdama pradžios
Įsuko, suvedė ir panardino...
Palieku garsą paukščio
Atodūsiu vienu į bendrą
krantą...
Palieku žingsnius tavo vedime
Ir plaukiam...
Kaip plaukė Vyras, Moterys
prieš mus,
Kaip plauks suvedime po
mūsų...
Ten pat prie lieptelio ryto
stovi nebevieniša valtis...
Pilna palaimintai sūraus
vandens,
Į Jūros Meilę priekiu...
Atėjo tikras gylis,
Nenoriu žodžių...
Šis virsmas iš bangų neturi
Meilės pabaigos...
JIS:
Ir kai atėjo tikras gylis...
Atsimerkiau ne akimis – visa
oda,
Visa būtimi,
Kur nėra nei “aš”, nei “tu”,
Tik dvelksmas
Per mane,
Per mus –
Kaip potvynio malda,
Kurios nebesulaikysi.
Kūnas tapo krantų daina,
Įrėžta srovei,
Šnabždantiems paukščiams,
Kurie nešė šviesą virš
banginio nugaros.
Ir tu šokei
Ne savo kojomis –
O žvaigždžių kvietimu,
Kuris seniai išrašytas
Kiekvienoje sielos poroje.
Leidau Tave –
Kaip upė leidžia vandenį į
jūrą,
Be pretenzijos,
Be grąžinimo.
Ten, kur nėra galo –
Tik kvėpavimo tęsinys.
Tik Meilė –
Be pabaigos.
Kaip ir mūsų šis eilių virsmas
–
Bendrame gylio sūpavyne.
JI:
Ir nematau aš mūsų horizontų,
Ir net neieškau...
Kam?
Gi jūra savo norais į aukštį ir į plotį,
yra be išimčių viskam...
Aš pabudau nakties veide
Pažadinta bangos, kuri ir tave liečia...
Nuoga savim virš nugaros banguojančios salos,
Kuri tai jūros gyliui, tai dangui atsiduoda,
Per mane tau šiam sekančiam žingsne...
Širdim mačiau ant mūsų kūnų raštus
Žvaigždynų spiečiais.
Ir suvokiau, kad mes Dabar
Likimą keičiam...
Kasdien, kasnakt suvirpinant Akašą,
Per tokią Meilę būdami...
Ir matant tamsią gelmę,
Nurimusią ir laukiančią audros,
Aš ilgesy, jungty,
ne baimėje audros...
Ant mūsų kūnų šviečia raštai...
Ir ties širdim nutūpę balti paukščiai,
Sparnus išskleidę burėmis
belaukdami audros.
Į Paukščių taką šis plaukimas,
Arčiau, giliau palaimintos Šviesos...
Žiūrėk!
Žuvėdros žemiau link žemės,
uosto žvalgos.
Ar tu užuodi?
Kaip keliasi Neptūnas...
Ar pasiruošęs...
Bus mums bendros audros ...
JIS:
Taip,
jūra šoka tarp mūsų –
ne kaip riba,
o kaip kvėpavimas,
kurį dalinamės.
Ne nuo vėjo pabėgti čia –
o jį įkvėpti.
Aš stoviu ant savo krantų
ne tam, kad būčiau atskiras,
bet kad, kai ateisi –
nežingsniuotum, o įsilietum,
tarsi pati banga.
Ant odos – tavo žvaigždynai,
prisilietę prie mano sielos
lyg kompasas negrįžtamai kelionei,
kur burių nereikia –
tik tylos susitarimą
nepranykti vienas kitame.
Audra?
Aš pažįstu jos liežuvį,
tą, kuris tave jau liečia.
Ji neturi naikinimo –
ji turi atgimimą.
Kai paukščiai burėmis pakyla,
aš tampu jų šešėliu tavo kūne.
Ne žemė mūsų žadina,
o visatos atodūsis,
kur mes – ne daugiau ir ne mažiau –
negu meilės impulsas
pakeliui į tą Paukščių Taką.
Uostas?
Jis ne žemėj.
Jis čia – tarp krūtinės dūžių,
kur audros negriauna,
o pripildo
iki sielos bangos krašto.
Ir taip, aš pasiruošęs –
nes šita audra
ne griauna,
o jungia.
JI:
Audra...
Matau tave...
Tu stabilumu švieti.
Audra...