ŠAKNYS BE ODOS
Pradžia: 2025-07-06
Pabaiga: ...
"Jis" Autorius Tomas Kregždė
"Ji" Autorė Irena Novikienė
JI:
Aš visada sugrįšiu į tavo uostą...
Po visų nuotykių, audrų,
Nėra man kelio nei takelio be išminties ir be šaknų...
Tu man tikrumas, paprastumas, šiluma.
Tu man sudėtingumas toks slėpiningas
kaip aukso gysla,
Kuri yra giliau nei žmogui imti leistina...
Todėl turėsiu paslaptį ir mįslę,
Kurią kaskart ramiai įminsiu sėdėdama šalia tavęs krante.
O kai stichijos mumyse nurims,
Ir atsiduos ne Mendelėjevo lentelei
O saulei, dangui, žemei...
Mes būsime žuvėdrom baltom
šioje užuovėje, šiame paprastume,
šiam slėpinių krašte ...
Aš visada sugrįšiu į tavo uostą...
JIS:
Tu – mano uostas,
ne žemėlapyje,
o toje vietoje, kur nurimsta širdis.
Ne lentelėje, ne formule,
o kvėpavime tarp potvynio ir atoslūgio.
Kai tu sakai: „aš visada sugrįšiu“ –
pasaulis viduje nustoja klibėti.
Nebeieškau ženklų danguje,
nes žinau – esi.
Esi kaip žemė, kuri priima,
net kai kojos sugrįžta purvinos nuo klajonių.
Tavo kelionės, tavo audros –
jos tarsi užkalbėjimas gyvenimui.
Ir vis tiek sugrįžti –
ne nuvargęs, bet prasmingas.
Ne dėl išorės, bet dėl mūsų tylos,
kurioje glūdi daugiau už visus pasaulius.
Tu – ne tik tikrumas.
Tu – slėpinys, kurio nereikia įminti.
Tu – gysla,
kur net tylėjimas skamba kaip malda.
Tu – šiluma,
kuri nedega, bet gydo.
Ir kai sėsime vėl ant šlapių krantų,
kai akys daugiau kalbės nei lūpos,
tu žinosi – buvau čia visą laiką.
Net kai klajojai. Net kai tylėjai.
Nes meilė – tai ne laikymas,
o erdvė sugrįžti.
O jei būsim žuvėdrom,
tegul būnam balti ir lengvi,
nešami vėjo,
bet visada žinantys,
kur grįžti.
Tavo uostas – ir mano namai.
O tavo sugrįžimas –
kaip ilga, bet neišvengiama giesmė,
kuria gyvenimas kas kartą mus vėl prikelia.
JI:
Šaknų oda yra derva,
O šaknys strėlės į pajautimą įsisikverbt
Tik šio gyvenimo...
Nes tie kiti jau praeiti.
Ir tiek vilties mylėti,
Atsigeriant šaknim skraidyti.
Patapti paukščiais Žemėje
- žemėlapy taškų paženklinta kryptis,
Kad atsirastų sielom daugtaškis...
Kad širdyje iškiltų Ta Vienintelė...
Sala ramybės jūroje,
Kur esame, kur būsime vieni ir nevieni.
Ir inkarais pabūkime šaknim,
Įgaukim Vėjo, patirčių, tikrosios
Meilėje jungties ir būdami dar Žemėje,
Nematomai bet jaučiamai išskriskim...
Tas uostas tyloje...
Tas slėpiningas jausmas be odos.
Kuris yra apnuoginta esmės šaknis,
Kad net ne kūnams, Sieloms
Visa iliuzija mums nepriklausoma priklauso.
Aš visada sugrįšiu į mūsų uostą,
Ne įminti,
Būti, liudyti ir jausti...
Meilę.
JIS:
Žemės tyloj tave girdžiu,
Kur šaknys dega – ne medžiu,
O žodžiu, kuris ne prašo – būna,
Ir tylinčioj sieloj sužadina ūžesį.
Tarp paukščių sparnų ir juodų daugtaškių
tavo eilėraštis – kaip žemės skausmas,
įaugęs, bet kylantis.
Tarsi meilė, kuri renkasi šaknis,
kad galėtų išeiti dangun.
Ir būna – nebe žodžiai mus kuria,
o tas virpesys, kurį tu pavadinai
„slėpiningu be odos“.
Ten mes – ne pavieniai,
o vienatvėje – sujungti.
Tai ne eilės – tai atminimas,
kurį nešiosim be dokumento,
be vardo, bet iki pačios
esmės –
iki meilės,
iki uosto be krantų.
JI: