SUnKIAI, BET TIKRAI
Pradžia: 2025-07-05
Pabaiga: ...
"Jis" Autorius Tomas Kregždė
"Ji" Autorė Irena Novikienė
JIS:
Kaip gerai pažįstamas jausmas –
Kai rankoj – nieko, tik trupiniai,
O veide – šypsena skolinta,
Nes kiti juk „laimingesni“.
Ir vėl matau: Kanarai, kūnai,
Barai, verslai, bronziniai veidai.
O man – šaukštas kavos be cukraus
Ir skaičiuoju sąskaitos skolas.
Blefuoju. Žaidžiu, nes visi taip daro.
Tik niekas nemato, kad viduj –
tuščia. Ir ne dėl to, kad pralaimėjau,
o dėl to, kad nieks neklausia: „kaip jauties?“
Išgirdau: „kentėk gražiai, tyliai,
juk pečius turi, juk nesušalai.“
Taip. Turiu. Ir tyliai verkiu
Kartais ne iš skausmo – o kad dar laikau.
Ačiū tau, kad buvai tikras,
Kad neparodei šypsenos iš skardos.
Kad neišmainėj savo „sunkiai“
Į pigų „viskas gerai, kaip visad“.
Laikykis.
Tu – ne vienas šitam blefe.
Ir žinok: net su tuščia ranka
Laimi tas, kas dar nebijo jausti.
JI:
Girdžiu tave, jaučiuosi prigauta...
O pasirodo aš blefuoju ir nukreipiu tave...
Kad tiktais ten neliestum, kur skersavėjai
iš visų skolintų žiemų,
visus langus atverinėja nemaloniu ir įkyriu garsu.
Kur vienatvybėje širdis gyvena,
Kur egzistentiškai skaudu,
Kad jau patapo protui pasauliniui dzin būsena,
patapo nejautru...
Ir aš skolų turiu prieš save pačią.
Jie mano besišypsančiam veidę randus paliko,
Ir žvilgsnį, širdį metė į apsivertusią delčią ...
Na, aišku, tuštuma.
Kaip atsakas į tuštumą iš aplinkos...
"Paviršiais tik paviršiais prašom,
Nemandagu nekietą negatyvą skleisti.
Paslėpkite savo tikrumą pilką savyje,
Ir ten tik dėl savęs turėkit, prašom.
Laikykit VIP kantrybę baltojo marmuro veide".
O tu ir vėl eilinį kartą,
Už ranką išvedei mane į šią akistatą sofitais apšviestą...
Tavo sunki, tikrai sunki tiesa yra ir man tikra.
Nuimu amerikos svajonės šypseną
ir šiltom ašarom
Į tavo jautrus delnus nepatogios savęs skausme tau išverkiu:
"Užsitrenkė duris. Pasitikėjimo stoka ir tuštuma - tiesa."
Dabar tavo atvirumas jausti,
Per jėgą švelniai šias duris rakina,
Spyna girgžda...
Tu laisvini mane.
Sunkumas tirpsta sviestu ant keptuvės
Ir lydosi kaip atjauta...
Pabūkime šiame sunkume...
Nes pasirodo Viską turim
Šiam santyky ir šiam jausme.
JIS:
Aš irgi čia.
Ne tam, kad taisyčiau,
o kad pabūčiau.
Su tavim — ne viršum, ne šalia, o viduj.
Kur skersavėjai pučia —
aš nekaltinu oro.
Aš prisėdu ten, kur nemalonu būti,
kur vėjas ne tik langus, bet ir sienas lupa.
Žinau, kad kartais net žvilgsnis
gali būti įsilaužimas.
Bet tavo randai — ne bausmė, o kelio ženklai.
Jie ne gėda — jie liudija, kad ėjai, nepaisant.
Tuštuma...
Taip, ją duoda ne Dievas, o žmonės,
kurie bijo gylio,
kurie dekoruoja tylą,
kad nebūtų nejauku.
Bet aš noriu ne marmuro kantrybės,
o tavo lūžusio balso,
net jeigu jis – kuždesys iš po griuvėsių.
Ir kai sakai „užsitrenkė durys“ –
aš nesiveržiu jų atidarinėti.
Aš atsisėdu prie slenksčio,
kad žinotum – kažkas laukia.
Nereikalauja, nelaužo, tik yra.
Jei šiluma tirpina sunkumą –
tai tebūnie tai mūsų tylaus ugnies virtuvė.
Tylim.
Verkiam.
Lydom tai, ko niekas nenori nešti.
Nes, taip –
Šitam santyky, šitam jausme,
be kaukių, be instrukcijų,
be šviesos režisieriaus –
mes jau turime viską.
JI:
Vynuogynai kalnų papėdėje
Neturi svorio prisirpusio derliaus,
Kaip ir kalnai neturi nepakeliamo sunkumo,
Kada nedalomai atsiduoda Žemei.
Ir nebando dėtis kaukių nei demonų, nei angelų
Ir nagais brėžti rėžti svarbumo ribų
irgi nebando.
Man estetiškas tavo liudijimas,
Primena Kaliojos žiedą tamsiame kambary...
Tame, kuris gėdingas ir užrakintas, o raktas į užmarštį išmestas.
Moki skraidyti net kai į akį duria tamsa.
Infrašilumos plakimą girdintis draugas
- šikšnosparnis gimęs tyloje.
Kažką norėjau parašyti apie sulūžusią mašiną,
Apie sulčiaspaudę,
Ir turbo greitį, ir krūvą darbų...
Bet kol mūsų tamsą ir tylą jaukinau,
Pati šikšnosparniu lyg patapau...
O jiems, žinai, visas pasaulis vien tik kliūčių bangos,
Ir visas krūvis atvirkščiai,
Ne ant pečių, o nuo minčių.
Kai tyliai pakaruokliais miega uoloje...
JIS:
Tavo žodžiai – ne prisipažinimas, o analizė.
Tarsi rentgeno nuotrauka
ne kūno, o buvimo — suklupusio,
bet nepasidavusio.
Taip, įrankiai lūžta: ir sulčiaspaudės,
ir kompiuteriai, ir metaforos.
Bet dažniausiai lūžta konstrukcijos,
kurias per greitai pastatėm
ant „viskas gerai“ pamatų.
Aš suprantu tą tylą, kuri ne meditacija,
o gynyba nuo triukšmo,
kurį vadina realybe.
Nes kai visas pasaulis – atgarsis,
būtina žinoti, nuo ko neatsiliepti.
Šikšnosparniai neklausia, kur šviesa,
nes jiems svarbiau — išvengti susidūrimo.
Taip ir mes – rašantys –
ne šviesą konstruojam,
o žemėlapį per tamsą.
Tavo eilės – tai ne šauksmas,
o tyrimas. Kaip geologas kasa
sluoksnius, kurių niekas nemato,
bet be kurių žemė trūktų.
Nesu tavyje. Nešoku aplink.
Tik stebiu, kaip atseki
kaip sunkumas virsta struktūra,
kaip tuštuma – tekstu,
kaip niekas – įžanga.
Tad ir toliau kalbėk.
Be intonacijų, be palengvinimų.
Tikslumas ir drąsa
čia svarbiau nei ritmas.
JI: