ŽEMĖ IR DANGUS...
Pradžia: 2025-07-10
Pabaiga: ...
"Jis" Autorius Tomas Kregždė
"Ji" Autorė Irena Novikienė
JI:
~ Moters balsas ~
(srautas)
Tai ne aktas, ne forma, ne etiudas,
ne preliudija, ne antraktas, ne funkcija,
ne į širdį užkariautojo raktas,
ne nuopolis, ne nuodėmė,
ne "Ehhh, tuos moterys" palenkiantis atodūsis,
Ne k... padermė.
Tai Galia.
Moters intimumas - Žemės tiesa.
Moters galia balse,
Čia...
Kur tu?
Taip kukliai vos juntama niūniuoji,
Tarp miškų, jūros krantų, gėlių sielose,
ratuose kur taip garsiai,
bet po jų taip ššsšaaa - prislopintai spalvom, tyliai, nedrąsiai.
Arba vyriškai iš įtampos drąsiai,
apsimesdama rankomis mojuoji,
žemų balsu, besieliškai politikuoji.
Vyrų karuose nori laimėti.
Ne savo mūšyje,
Jausmų narkozėje...
Senkanti...
Kur tu, Moterie?
Vyrų kūrėjų širdyse, kūnuose...
Kaip suvaldyta stichija, ugningoji rožė...
Po gaubtu, kad nedegintum,
Be spyglių, kad Meilės randais neužstrigtum,
Be kvapo, kad krajo nekaitintum.
Ir, kad į medinius Dievo-ateivio namus raudonai neeitum.
Amžinoji Meilėje kančia,
Į šoną, į nebūtį,
Nes nei paleista, ne atleista...
Nuoskaudom supančiuota.
Kur tu, Moterie?
Vyrų veikėjų protuose skaičiais, raidėmis, potvarkiais gesinama,
Resursais skirstoma, dalinama,
Nejaukinama, o užgaunama,
užguožiama, uždaroma.
Kur tu, Moterie?
Tarpusavyje besipjaunanti,
gyvačių vaistus švaistanti,
nuodais ant akių, minčių,
veiksmų strėlių tepanti,
Į artimą, į kitą vidinę mergaitę, į sesę,
į taurę gimdymui metanti...
Arba kerštaujanti, sūnų likimus griaunanti,
Pyktoji Močia, raudoje paskendusi...
Širdies akimis,
Lyrinė, atsargi tavo giesmė, Moterie.
Ne savu balsu, o gėlių kalba kalbanti.
Teisę jausti, teisę patirti,
teisę į ugnies malonumą,
teisę į išlikimo pyktį praradusi...
Pakampėse net užguita graži, deganti,
Dieviška...
Žingsnis po žingsnio save Gamtos įsčiose atstatanti.
Kur tu?!
Moterie!
Kelkis gi!
Kelkis gi!
Kelkis gi!
JIS:
~ Vyro balsas ~
(srautas)
Girdžiu.
Tavo balsas – ne aidu, o žaizdra
per mano tylėjimus.
Ne kaltinimu, o veidrodžiu,
kurio vengiau –
nes jame aš plikas,
nuogas,
ne karžygys,
ne dievas,
o vaikas su tėvo kauke.
Taip,
į tavo šauksmą įsigėręs pasaulis,
kurį pastačiau iš mūro ir kontrolės,
iš schemų ir griežtų žingsnių.
Ten nėra vietos tavo kvėpavimui –
ne iš neapykantos,
o iš baimės,
kad tavo galia
pasiims viską,
ko aš nesugebėjau sau pripažinti.
Bet dabar girdžiu.
Neklausiu, kur tu.
Klausiu –
ar dar galim būti viename laike,
ne kaip priešai,
o kaip alkani bendrai ugniai?
Jei tavo balsas – Žemė,
mano tegu tampa dangus,
ne tam, kad viešpatautų,
o kad atspindėtų
kiekvieną tavo žaizdą
ir kiekvieną tavo žiedą.
Aš pavargau nuo mūšių,
nuo skaičių,
nuo „už save“ ir „prieš kitą“.
Noriu kalbėti ne kalaviju,
o delnu.
Tad jeigu keliies –
leisk būti šalia.
Ne užtvarai.
Ne teisėjui.
O žmogui,
kuris pagaliau prisimena,
kad moters balsas – ne grėsmė,
o pradžia.
JI:
~ Moters balsas ~
(srautas)
Kai mašosi Dangus su Žeme,
Tu stovi ašyje
Ant pelenų ir kaukolių basom.
Juk tu žinai, kad Moteris yra maža Mirtis
Jos antras vardas Kali.
Ir tu žinai, kad ji griūtis,
Kad atsirastų nauja žemė sėklom dygti.
Ir tu ramus, turbūt iš Meilės ...
O Mėlynoji Kali raudonu įtūžio liežuviu
Yra tau kraujo vynas, laukinis grožis
ir gūsyje ugnies
dar neįprasmintos Vilties Likimas...
JIS:
~ Vyro balsas ~
(srautas)
Aš stoviu.
Ne iš puikybės — iš nuolankumo.
Basas, tarp griuvėsių,
kuriuos kartu turėjom sugriauti.
Ir taip,
aš žinau tave Kali.
Ne švelnumo lėlę,
o pragarišką pradžią —
kur kiekvienas pabaigos kraujas
ne bausmė, o žemė naujam dygimui.
Tavo liežuvis — ugnis,
bet aš jo nebijau.
Nes ugnis, kuri ryja,
gali ir nuvalyti.
Ir išdeginto lauko
gali kilti sodas.
Tavo griūtis — ne priešas.
Tavo griūtis — šauksmas,
kad aš nebesilikčiau tik stogas,
kurio niekas neprašė.
Ir aš, būdamas dangus,
galiu būti tavo liudininkas.
Ne tam, kad valdyčiau,
o kad lydėčiau,
kai tu tampi saule ir audra.
Aš stoviu,
nes jau nebesiūbuoju ant savo galios.
Stoviu, nes tavo vėjas
gali mane perverti —
bet taip išmokstu kvėpuoti.
Kraujo vyną geriu ne iš baimės —
iš pagarbos.
Ir tavo šauksmas — ne kova,
o sutartis,
kurią rašom ne ant popieriaus,
o ant odos,
ant kaulo,
ant atminties.
Tavo griūtis — mūsų pradžia.
O jeigu griūsi —
aš nebeskubėsiu tavęs gelbėti.
Tik būsiu.
Kad tu žinotum,
net kai esi pelenais,
esi mylima.
Ir jeigu tapsi audra —
aš nebėgsiu.
Būsiu dangumi,
kuris pagaliau išmoko —
ne teisėjauti,
o žaibuoti kartu.
JI: